Lapkričio 15–19 d. Vilniuje skambės vienintelis moderniai ir šiuolaikinei lietuvių kompozitorių kūrybai dedikuotas festivalis „Muzikos ruduo“. Šiemet festivalis kviečia artimiau pažinti kuriančius muzikos istoriją – jau 30 metų teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. šešiuose koncertuose numatoma atverti kaip niekada plačią šiuolaikinės muzikos panoramą ir raidą.
Jau keturioliktus metus „Muzikos rudens“ festivalį įgyvendina Robertas Bliškevičius – altininkas, kvarteto „Chordos“ narys. Kalbamės su juo apie būsimą festivalį – jo temą, programas, ateities vizijas ir apie tai, kas „Muzikos rudenį“ išskiria kitų Lietuvos festivalių gausybėje.
Šiemet festivalis skirtas Nacionalinės premijos laureatams. Papasakokite plačiau, kas lėmė tokį festivalio fokusą?
Kadangi festivalis jau daug dešimtmečių pristato šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką, kiekvienais metais stengiamės ją pristatyti Lietuvos klausytojams tam tikru aspektu, akcentuodami tai, kas pasirinktus kūrėjus vienija ar atspindi jų originalumą. 2018 m. Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio proga pristatėme lietuvių modernios muzikos atsiradimo ir formavimosi laikotarpį, o šiemet temą tarsi pratęsėme, nutardami parodyti, kaip per pastarąjį šimtmetį pasikeitė Lietuvos kultūros veidas. Kadangi 2019 m. sukanka 30 metų nuo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įsteigimo, tapo aišku, jog gražiausiai nueitą kelią reprezentuos visų nacionalinę premiją gavusių kompozitorių kūrybos pristatymas.
Festivalio tema – „Kuriantys muzikos istoriją“. Kodėl pasirinkote būtent tokį šūkį? Gal galite išskleisti jo prasmę?
Istoriją kuria žmonės savo veiksmais, sprendimais, kūryba. Muzikoje kūryba – tai ne tik kompozitoriaus kūrybinė veikla, bet ir atlikėjų menas bei meistriškumas, klausytojų patirtis bei atidumas. Kūrinys egzistuoja jį atliekant ir jo klausant, galinga kūrėjo, atlikėjo ir klausytojo patirčių sinergija kuria erdvę naujų patirčių ir perspektyvų formavimui. Tai tarsi atskira visata, kurioje veikia savi dėsniai, leidžiantys gyventi tiek remiantis tradicijomis, tiek atskleidžiant naujus pasaulius, kuriant vizijas, fantazuojant. Visa realizuota kūryba – neišvengiamai susijusi su savo epochos dvasiniu ir socialiniu būviu – visuomenės gyvenime rašo savotišką metraštį ir išsaugo istoriją ateities kartoms.
Festivalyje skambės šešios koncertinės programos – gal galite jas trumpai nušviesti? Ir smalsu, kaip gimė originalūs jų pavadinimai?
Šių metų festivalio programa tikrai išskirtinė – per labai trumpą laiką nuskambės net devyniolikos kompozitorių, Nacionalinės premijos laureatų, kūriniai. Tai tikrai unikali naujosios lietuvių muzikos panorama, šventė, nors ir tampanti nemažu iššūkiu atlikėjams. Labai džiaugiamės šiais metais šalia jau pripažintų šiuolaikinės muzikos atlikėjų pristatydami ir jauniausius talentingus muzikantus, kurie, tikimės, ateityje bendradarbiaus su kompozitoriais, atliks jų būsimas premjeras. Esame dėkingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijai ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijai už bendradarbiavimą – prasminga, kai atlikėjai dar studijuodami atlieka geriausių nūdienos lietuvių kompozitorių muziką, drąsiai priima tokios muzikos atlikimo iššūkį.
Vienas svarbiausių festivalio koncertų bus skirtas Anapilin išėjusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo atminimui, kuriame kūrėją pagerbs ryškiausių šiuolaikinės muzikos atlikėjų pajėgos – saksofonininkai Petras Vyšniauskas ir Liudas Mockūnas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, daug bendradarbiavusi su kompozitoriumi mecosopranas Judita Leitaitė, akordeono grandas Raimondas Sviackevičius bei nuolatiniai festivalio dalyviai – styginių kvartetas „Chordos“. Mažesnės sudėties kamerinės muzikos koncertą parengė jau įsitvirtinę šiuolaikinės muzikos padangėje jauni ir talentingi atlikėjai – duetas „20 Fingers“ scenoje pasirodys drauge su garsiojo „Synaesthesis“ ansamblio vadove ir pianiste Marta Finkelštein. Kvartetinės muzikos programą pristatys vienas pagrindinių šiuolaikinės lietuvių muzikos kolektyvų, styginių kvartetas „Chordos“, kurio koncerte išgirsime dar neskambėjusius Lietuvoje kūrinius bei išskirtinai šio kvarteto atliekamas kompozicijas. Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“, su kuriuo festivalis bendradarbiauja jau kelerius metus, atliks jau ilgokai festivalyje neskambėjusią a capella chorinę muziką.
Visų programų pavadinimus jungia bendra koncepcija – tai asociatyvūs žodžiai, nukreipiantys į atlikimo būdą, kompozicinę stilistiką. Kai kurie jų – švelniai ironiški ar tiesiog šviesiai poetiški.
Kuo šių metų festivalis skiriasi nuo ankstesnių? Ar jis turi tam tikras įsitvirtinusias tradicijas, vertybes? O gal šiemet sulauksime ir nemažai naujovių?
Kurdami festivalį nuolatos siekiame kuo glaudesnio visų bendradarbiavimo. Nors visos programos formuojamos pagal vieną bendrą idėją, galutinis rezultatas priklauso nuo pačių atlikėjų. Taip kuriame minėtą sinerginę erdvę, kurioje atlikėjai renkasi jiems patinkančius kūrinius, bendradarbiauja su kompozitoriais ir, galiausiai, patys pristato savo programas klausytojams. Tai viena svarbiausių festivalio tradicijų ir ypatybių, kelianti aukštus reikalavimus atlikėjams: programų sudarymui, atliekamos muzikos suvokimui, gebėjimui bendrauti su publika pristatant atliekamą muziką, o tai gali daryti tik aukščiausio lygio šios srities profesionalai.
Labai noriu pasidžiaugti šiais metais atsinaujinusia ir labai sustiprėjusia festivalio komanda. Festivalio viešuosius ryšius pradėjo koordinuoti Juta Pranulytė, komunikacija rūpinasi Paulina Nalivaikaitė, socialinių tinklų erdvę prižiūri Karolina Macytė, o vizualiai festivalį apipavidalino dizainerė Aurelija Slapšytė. Matydamas jų entuziazmą, ambicingumą ir kūrybišką požiūrį, jaučiu pakilumą ir didelį optimizmą, galvodamas apie festivalio ateitį.
Kokius galėtumėte išskirti pagrindinius šių metų programos akcentus?
Svarbiausias festivalio akcentas – mūsų muzikos kūrėjų žvaigždyno, žymiausių Lietuvos kompozitorių, įvertintų aukščiausio lygio apdovanojimu, kūrybos reprezentacija. Paminėdami Nacionalinės premijos 30-metį, turime unikalią galimybę viename cikle pristatyti visus šiuos kompozitorius, išgirsti jų kūrybą, aprėpti visą modernios Lietuvos muzikinę padangę – ir tai yra ypatingas įvykis.
Jau ilgą laiką vadovaujate festivaliui. Ką Jums pačiam reiškia „Muzikos ruduo“?
„Muzikos rudeniui“ vadovauju nuo 2006 metų – man tai jau keturioliktas festivalis. Tada gavau pasiūlymą atgaivinti tuo metu jau išsikvėpusį ir nebevykdomą „Muzikos rudens“ festivalį ir nuo tol jis tapo viena pagrindinių mano kūrybinių veiklų.
Manau, jog toks festivalis – ypač svarbus ir aktualus. Kryptinga lietuvių šiuolaikinės muzikos sklaida, mano manymu, privalo būti prioritetine: ji ne tik kuria erdvę, kurioje bendradarbiauja šiuolaikinio meno autoriai, bet ir formuoja reprezentacinį mūsų valstybės įvaizdį – modernios, kūrybingos ir talentingos visuomenės portretą. Tai svarbu dar ir dėl to, jog mūsų šalyje pagrindinės muzikinio švietimo institucijos praktiškai ignoruoja šiuolaikinę muziką, būsimieji atlikėjai negauna jokių pagrindų, reikalingų jos atlikimui. To pasekmės – mūsų koncertiniame gyvenime vyraujantis XIX a. repertuaras, nepasitikėjimas šiuolaikiniu menu ir nedidelis tokių renginių lankomumas. Kokybiškai atlikta šiuolaikinė muzika žmonėms, pirmą kartą su ja susidūrusiems, sukelia nuostabą ir atradimo džiaugsmą, supratus, jog jų baimė buvo niekuo nepagrįsta.
Kokią viziją šiam festivaliui regite? Koks būtų Jūsų svajonių festivalis, jei nevaržytų finansiniai ir kiti rėmai?
Festivalį ateityje įsivaizduoju vykstantį visus metus, su pagrindine švente Vilniuje ir vėlesne festivalio programos kelione po Lietuvos regionus. Labai norėtųsi sukurti tokį festivalį, kuriame lietuvių muziką atliktų ne tik mūsiškiai atlikėjai, kad turėtume galimybę kviestis žymiausius pasaulio šiuolaikinės muzikos atlikėjus. Tai ne tik pakeltų festivalio prestižą, bet ir stipriai inspiruotų lietuvių kompozitorius kurti muziką, kurią pripažinti pasaulinio lygio atlikėjai galbūt įtrauktų į nuolatinį repertuarą. Tai būtų puikus pavyzdys ir koncertinių programų sudarytojams, parodant, jog prestižinė programa ir komerciškai sėkmingas koncertas gali būtų sudarytas vien iš šiuolaikinės muzikos.
Lietuvoje vyksta ne vienas šiuolaikinės muzikos festivalis – „Gaida“, „Iš arti“, „Permainų muzika“, „Druskomanija“, „Jauna muzika“. Kuo „Muzikos ruduo“ išskirtinis kitų festivalių kontekste?
„Muzikos rudens“ festivalio programas sudaro vien šiuolaikinės lietuvių muzikos kūriniai. Tai festivalio misija, inspiruojanti ir kitą išskirtinę festivalio savybę – jo renginiai vyksta ne viename mieste ar apskrityje, o visuose Lietuvos regionuose, kartais net ir artimajame užsienyje, kur gyvena etniniai lietuviai (buvo surengti koncertai Kaliningrado srityje, Varšuvoje). Dėl to festivalis spaudoje buvo vadinamas Keliaujančiu.
Anksčiau „Muzikos ruduo“ orientavosi ir į regionų publiką, šiemet viskas persikėlė į Vilnių. Kokios to priežastys?
Festivalio misija visada buvo lietuvių šiuolaikinės muzikos sklaida Lietuvos regionuose – tokia ji lieka ir dabar. Tiesiog, norėdami plėsti ir gerinti festivalio veiklą, jaučiame ne tik didesnį finansavimo poreikį, bet ir problemas didinant festivalio žinomumą, keliant prestižą. Išsklaidytų laike ir įvairiose vietose koncertų viešinimas, rėmėjų paieška šiuo metu yra sunkiai įgyvendinami. „Muzikos rudenį“ nusprendėme išauginti iki nacionalinio lygmens renginių ciklo, o tam reikia festivalį reprezentuoti aukštesniu lygiu. Deja, tai įmanoma efektyviai pasiekti tik Vilniuje ir labai koncentruotai laiko požiūriu. Reprezentatyvios erdvės, galimybė į renginius pakviesti potencialius rėmėjus, koncertus pristatyti ar net transliuoti per visuomeninį transliuotoją pakels festivalio žinomumą ir prestižą, suteiks galimybę sustiprėti finansiškai ir organizaciškai. Tai leis į regionus nuvežti aukštesnio lygio programas, sudėtingesnius organizaciniu požiūriu projektus, aukščiausio lygio užsienio šiuolaikinės muzikos atlikėjus.
Kokį įsivaizduojate festivalio klausytoją? Kuo šiuolaikine muzika nesidominčiam klausytojui gali būti įdomus „Muzikos ruduo“?
Kadangi mūsų kompozitoriai kuria įvairiausius žanrus, rašo įvairiausio amžiaus klausytojams, manau, jog festivalis pajėgus aprėpti itin plačią auditoriją, kone visas amžiaus grupes. Kūrinių spektras toks platus, jog programos galimos ir iš sudėtingiausių šiuolaikinės akademinės muzikos pavyzdžių, ir iš kūrinių, jungiančių akademinę ir populiariąją muziką, elektroniką, džiazą. Tai svarbu, norint pritraukti jaunąją kartą, kuri dažnai nesidomi ir visiškai nepažįsta šiuolaikinės akademinės muzikos. Betarpiškas bendravimas su publika, įdomus programų pristatymas, šviečiamoji veikla regionuose prieš koncertą kalbant, kaip suprasti ar kaip klausyti atliekamos muzikos, kuria prielaidas gyvesnei sklaidai ir didesniam šiuolaikinio meno poreikiui formuoti. Eliminuodami elitizmą leidžiame klausytojui pasijusti vyksmo dalyviu, muzikos proceso bendrakūrėju, atsiranda ryšys, skatinantis tokį klausytoją vėl ateiti į festivalio koncertą. Turbūt tai yra „Muzikos rudens“ koncertų mažuose miesteliuose svarbiausia ypatybė, gausinanti festivalio, o kartu ir šiuolaikinės lietuvių muzikos, gerbėjų ratą.
Dėkoju už pokalbį!
Parengė Paulina Nalivaikaitė
