Šiuolaikinė muzika – ne tik estetinė vertybė, bet ir gyva dabarties kalba: būdas komunikuoti, kelti klausimus ir reflektuoti žmogaus santykį su nuolat kintančiu pasauliu.

Festivalyje dabarties lietuvių kompozitorių muziką tyrinėjame per antropologinę prizmę – kaip socialinių ir kultūrinių ryšių atspindį, šiuolaikinio žmogaus būsenų, patirčių ir mąstymo įvairovės išraišką. Muzika čia tampa savotišku dabarties seismografu, fiksuojančiu kūno reakcijas, technologijų poveikį, bendruomenių ryšius ir visuomenėje vykstančius pokyčius.

Šių metų festivalio tema – „Garsinė antropologija“, o programos ašis – sandūros: sąlyčio vietos, kuriose susitinka skirtingos medžiagos, idėjos, patirtys bei tikrovės suvokimo būdai. Sandūroje jie gali susijungti, tačiau joje taip pat gali kilti trintis, įtampa, atsiverti plyšys ar rastis nauja, hibridinė forma. Tai ne stabili riba tarp priešingybių, o gyvas laukas, kuriame viena būsena veikia ir keičia kitą.

Festivalio programose susiduria žmogus ir technologija, kūnas ir instrumentas, balsas ir vibruojanti styga, individuali patirtis ir kolektyvinė kūryba, sukomponuota struktūra ir spontaniška improvizacija. Muzika čia persipina su biologija, dokumentiniu kinu, šešėlių teatru, performansu ir vizualiuoju menu, o garsas gali būti paveldimas, deformuojamas, perdirbamas, sužeidžiamas, išskaidomas ir iš naujo sujungiamas.